Leisk pamėginti sudominti tavo protą.

Štai mintis: atviras ir smalsus protas padeda skleistis sąmoningumui.

Mes nuolat girdim kitus ir save sakant, kad protas, mintys, asmenybės ego (kas šiaip yra proto dalykas) turi būti nuramintas, patrauktas, kažkaip suvaldytas. Ir tai tiesa, bet… 

Tikriausiai visos tiesos turi priešingas tiesas, kurios irgi yra teisingos. Paradoksai.

Ir proto veikimas gali būti visoks. Vieni protai yra uždari ir dažnai tokie viską žino geriausiai. Matai, dar vienas paradoksas: uždaras protas neįsileidžia naujos informacijos, bet galvoja, kad yra visažinis ir teisus. Iš kitos pusės, jei manai, kad viską žinai, tai kam ta nauja info. Be to, nauja informacija greičiausiai supurtys ir paneigs esamą žinojimą, tad tokia info įvertinama paprasšiausiai kaip netiesa.

Ir štai kitas pavyzdys – atviro ir smalsaus proto. Šis dažnai abejoja bet kokia tiesa, viską tikrina, užduoda klausimus, bando, jam smalsu sužinoti daugiau. Jis greičiausiai tiki, kad nežino nieko arba žino per mažai. Tame tyko kitas kraštutinumas ir čia svarbų vaidmenį atlieka tikėjimas bei pasitikėjimas, bet apie tai kitą kartą. 

Iš teigiamos pusės nežinantis protas yra atviras priimti naują informaciją ir taip plėstis. Jis neuždeda griežtų pančių tiesai, nes nieko nepriima kaip nekintančios taisyklės. Kaip tai susiję su sąmoningumu? Labai paprasta – mus mokė dalykų, kurie buvo norma anksčiau, arba kažkas moko, dalinasi dalykais, kuriuos supranta ir suvokia iš savo perspektyvos ir proto pločio/ribotumo. Beje, aš taip pat dalinuosi tik iš savo dabartinio pločio ir suvokimo, tad nebūtinai tai tiks ir patiks visiems ir tai OK. Be to, aš pati netrukus galiu papildyt ar pakeisti savo matymą. Jei mes patikime kažkuo ir sakom kad tai šventa tiesa – sukuriam ribas.
Smalsus protas trina ribas ir atveria kelią sąmonei reikštis. Beribiškumui. Proto, žinių ir žinojimo, suvokimo ir savęs paties.

Štai dar viena mintis: proto nuolankumas.

Tai leidžia lengviau klysti, keistis ir todėl mokytis ir plėstis. Proto nuolankumas leidžia prisiliesti prie didesnio paveikslo vaizdo ar bent pasitikėti, kad toks yra. Kas atrodo netinkama ar neteisinga iš dabartinio taško, vėliau, atsiskleidus ir įvykys tam užmanytam didesniam paveikslui, greičiausiai pasirodys buvę reikalinga ir kažkaip naudinga. Nuolankumo tema vėl kreipia į pasitikėjimą, tad tikrai – jei įdomu, lauk sekančio posto.

Anądien išgirdau taiklią mintį, kad visas mokslas, šių laikų dėmesys yra sutelktas ties materija. O juk žinai faktą, kad materija sudaro daaug mažiau nei 1%. Tiksliau 99.9999999% visko, ką suvokiam kaip materiją, yra tuščia erdvė.

Kadais šitas vienas faktas mano protę kažką nulaužė ir leido laisviau abejoti tuo, ką mato akys, kas buvo mokoma ir dar labiau paskatino atvirumą nežinomiems ir neapčiuopiamiems dalykams. Kas galiausiai atvedė ir toliau veda prie gyvenimo klausant vedimo, kylančio širdyje, stebint sinchronizacijas ir pasitikint Tuo didesniu, ką labiausiai mėgstu vadinti Meile.

Smalsus savęs ir gyvenimo pažinimas kažkuomet nori nenori atveda prie taško, kad yra kažkas daugiau. Kad šioje realybėje yra lygmuo, kuris tampa vis labiau juntamas, bet vis dar nematomas. Atviras bei smalsus protas leidžia tyrinėti šį lygmenį, suvokti ir kurti dalykus vis labiau iš beribės sąmonės, o ne riboto proto resursų.

Ir net jei laikai save ‘openminded’, patikrink, kiek yra sričių kur manai žinantis, kad taip, o ne kitaip yra gerai ir teisinga? Ir ten surasi savo ribotumus.

Kviečiu suabejoti. Ir jei senasis žinojimas būtų tvirtovės sienos, siūlau nesivarginti jas griaunant, o tiesiog išeiti už jų – į platųjį pasaulį. Lai mūrai lieka kaip atminimas, o gyvenimas ir suvokimas vystosi naujai ir plačiai.