Man sakė, kad esu meilė ir tuo patikėjau. Norėjau tikėti, nes jutau, kad joje galiu nusiraminti, rasti tiesą.

Pasakojo, kad meilė gali būti be sąlygų, kad gali užtekti, jog egzistuoji. Tuo taip pat tikėjau, bet vis galvojau, o kas, jeigu… Kai viskas gražu – mylėti lengva, bet ar gebėsiu išsaugot meilę kai skauda?

Tada patyriau, kad tokia meilė apgaubia ir parodo trumpiausią kelią per kančią, tik turi ja pasikliauti, neprarast tikėjimo, nors ir nematai ar sekančiame žingsnyje vis dar rasi pagrindą.

Leisk papasakoti, kokia meile tikiu ir jei tau pasirodys kvailystė, tiesiog toliau tikėk sava jos versija.

Meilė – tai laisvė. Tai nieko neįtakotas pasirinkimas, kylantis iš vidaus. Tai linkėjimas laimės. Tai grynas priėmimas be vertinimo, lyginimo. Tai faktas – taip dabar yra!

Meilė – tai balansas, 0 taškas. Kai meilėje susitinka džiaugsmas ir skausmas, šviesa ir tamsa – jų skirtumai tarsi praranda lig tol buvusią prasmę, nebelieka atstumo, viskas susilieja, persimaino ir tampa vienų. Tada net kančioje gali įžvelgti meilės prigimtį.

Meilė – tai kai linki kitam to, ko jis trokšta pats sau. Net jei tai baimė, rizika, kova ar skausmas – tai leidimas kitam viską patirti. Palaikymas nebandant pakeisti ar išgelbėt.

Meilė – tai prisirišimo nebuvimas. Tai kasdienis laisvas pasirinkimas būti ar išeiti. Tai pasirinkimo priėmimas, linkint vien laimės.

Meilė – tai ne euforijos blyksnis. Tai panašiau į nuolat ir visomis kryptimis sklindančią saulės šviesą. Net tuomet, kai jos nematai ir nejauti – ji visada yra. Kitaip ir tavęs čia nebūtų.

Mylėti kitą gali tik taip, kaip myli pats save. Nes tik taip moki, tik tiek gali. Todėl jei nori meilės be sąlygų – pirmiausia taip pamilk save. Suteik sau laisvę, leisk sau patirti skausmą, paleisk prisirišimą prie fantazijos, kaip turi būti ir prisimink, kad meilė, kaip ir tu, visada YRA.

Rinkis SAVE ir tame rasi dižiausią meilę, kuria galėsi dalintis. Jei norėsi.